Apie ženklą
Pirmos poros buvo blogos
Pradėjome nuo audinio, nupirkto iš uždaromos siuvyklos, ir mašinos, kuri neveikė. Pirmos poros nuėjo į šiukšles: viena per siaura per šlaunį, kita su kreiva kišene, likusios tiesiog blogai atrodė. Vėliau viena pavyko, ir ją tas pats žmogus nešioja iki šiol.
Tada atrodė, kad reikia daugiau mašinų. Dabar aišku, kad reikėjo daugiau laiko prie lekalų. Tiesų kirpimą perbraižėme kelis kartus, kol jis nustojo užsiversti ties klubu, kai atsisėdi. Būtent tas lekalas ir liko lentynoje, o ankstesni guli dėžėje po lenta. Kartais juos ištraukiame, kai kas nors paklausia, kodėl pora kainuoja tiek, kiek kainuoja. Atsakymas paprastas: nepavykę popieriaus lapai ir sugadintos poros irgi yra kainos dalis. Niekas mums už jas nesumokėjo, bet be jų nebūtų ir tos poros, kuri dabar guli lentynoje.
Kodėl perkame po truputį
Audinį imame iš kelių tiekėjų Japonijoje ir Italijoje. Didesnės partijos būtų pigesnės vienam metrui, bet tada reikėtų parduoti visas poras, o ne tik tas, kurios gerai atrodo. Pasitaiko, kad audinys ateina su nevienoda įtempimo linija per plotį. Tokį grąžiname, ir modelis lentynoje kuriam laikui dingsta.
Klientai dėl to pyksta, ypač tie, kas laukė savo dydžio. Suprantame, bet kito varianto nematome. Audinys su nevienodu įtempimu po kurio laiko pradeda suktis per blauzdą, ir tada jau nieko nepadarysi, nebent siūsi iš naujo. Grąžintas audinys reiškia prarastą mėnesį ir sumokėtą transportą, bet vis tiek pigiau nei krūva porų, kurios ims suktis. Per visą laiką taip grąžinome kelis audinius. Dalis jų atrodė visiškai normaliai, kol Rasa nepamatavo pločio trečioje vietoje. Tokie atvejai ir yra priežastis, kodėl matuojame ne vieną kartą.
Nedidelė komanda, kelios mašinos
Rasa braižo lekalus ranka ir kerpa. Sako, kad kompiuteris nepajaučia, kur audinys tempsis, todėl skenuoja tik tada, kai popierinis variantas jau tinka. Tomas siuva ir taiso: atėjo remontuoti mašinų, o liko prie jų sėdėti. Dar keli žmonės pakuoja, tikrina siūles ir atsako į laiškus, kai mes prie mašinų.
Per mėnesį padarome tiek, kiek spėjame padaryti gerai. Daugiau nedarome ne iš principo, o dėl to, kad tada kažkas turėtų nustoti žiūrėti į kiekvieną siūlę. Kartą bandėme greičiau, ir kelios poros grįžo atgal. Iki tol negrįždavo nė viena. Grįžusias perdarėme, žmonėms atsiprašėme, o kitą mėnesį grįžome prie ankstesnio tempo. Jei kada nors pamatysite lentynoje dvidešimt modelių, vadinasi, kažkas pasikeitė, ir greičiausiai ne į gera. Kol kas didžiausias planas yra dar viena mašina ir naujas stalas pakavimui.
Ko nedarome
Nedarome sezoninių kolekcijų, nes audinys nežino, kad rugsėjis. Nedarome išpardavimų, nes tada tas, kas pirko prieš savaitę už pilną kainą, jausis apgautas. Nedažome audinio patys ir nevadiname to amatu, kai iš tikrųjų tai reikštų prastesnę spalvą. Katalogų nespausdiname.
Nesakome, kad viena pora išgelbės planetą. Ji tik ilgiau nesuiro, ir tiek. Jei nešiosite ją ilgai vietoj kelių porų per tą patį laiką, aritmetika susidėlios pati, o mums nereikės apie tai rašyti brošiūroje. Vienintelis prašymas dėl audinio yra iš pradžių neskalbti, o paskui skalbti šaltu vandeniu. Tai nemokama, užtrunka nulį minučių ir yra vienintelis dalykas, kurio prašome. Visa kita, ką reikia žinoti, telpa į vieną kortelę dėžutėje, ir ta kortelė yra vienintelis mūsų spausdintas dalykas. Visa kita sakome laiške, jei paklausiate.